Esat.lt facebook'e



Valgomasis svogūnas :: Allium cepa

Valgomasis svogūnas

Valgomasis svogūnas - Allium cepa - tai daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Vakarų Azijos, užaugantis iki 30-40 cm aukščio. Jo lapai tuščiaviduriai, vamzdiški, nusmailėjusiomis viršūnėmis. Stiebas stačias. Svogūno šaknys kuokštinės.

Šeima: Česnakinių - Alliaceae.
Liaudiški pavadinimai: cibulė, cibulis, čibulis.

Žydi - birželio-rugpjūčio mėn. Baltos spalvos žiedai susitelkę skėčio pavidalo žiedyne, išaugančiame stiebo viršuje.

   Daugiau - liaudiški receptai su valgomuoju svogūnu


Paplitimas - valgomasis svogūnas plačiai paplitęs Lietuvoje, auginamas soduose, daržuose.


Vaistams vartojamos valgomųjų svogūnų ropės - raunamos sausą giedrą dieną, kai pagelsta jų ropelių lukštai (rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje). Nupjaunama antžeminė dalis, paliekant iki 5 cm ilgio kaklelius.

Ropės džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje vietoje. Tinka vartoti iki 9 mėnesių.


Svogūnuose yra 0,01-0,05% eterinio aliejaus, kurio pagrindinę dalį sudaro sulfidai, suteikiantys aštrų kvapą bei skonį ir dirginantys gleivinę, be to, juose yra 4-11% cukraus: gliukozės, fruktozės, sacharozės ir maltozės; inulino, fitino, 0,09 mg% jodo, 1,7-2,5% azotinių medžiagų, vitaminų (10 mg% C, B1, B2, karotino), flavonoidų: kvercetino ir jo glikozidų spireozido bei kvercetino 3-glikozido. Svogūnų lapuose yra cukraus (0,5-2%), vitaminų: C (60 mg%), B2, karotino (4 mg%); pektino, citrinos ir obuolių rūgščių, eterinio aliejaus.


Svogūnai medicinoje - buvo plačiai vartojama jau nuo senų laikų. Viduramžiais žmonės svogūnų kekes kabindavo tarpdurį, nes manė, kad jie apsaugo nuo maro, vidurių šiltinės, dizenterijos.

Stephen Long ekspedicijos po Uolinius Kalnus metu (1819-1820) ir Vokietijos princas Maksimilianas kelionės į Misūrio upės regioną metu (1832-1834) valgė svogūnus, bandydami išsigelbėti nuo ligos, kuri, jie manė, buvo skorbutas.

• Svogūno skonio aštrumas turi šildantį poveikį, dėl kurio pagreitėja kraujo cirkuliacija ir padidėja prakaitavimas. Tai labai vertinga karščiuojant peršalus ar sergant gripu;

• Svogūnas vartojamas nedideliems virškinimo sutrikimams gydyti, nes jie gerina virškinimą, žadina apetitą;

• Valgant žalius svogūnus yra nužudomos žalingos bakterijos, grybeliai, kai kurie virusai ir parazitai;

• Išoriškai ši daržovė tinka nudegimų, žaizdų, nubrozdinimų gydymui ir dezinfekavimui, dantų skausmo malšinimui;

• Bandymais įrodyta, kad valgomasis svogūnas slopina aterosklerozės progresavimą;

• Svogūnų sultys vartojamos skaudant gerklei, kosint.


Pašalinis poveikis:

• Gali sukelti skrandžio sutrikimų, jei valgoma labai daug šviežių svogūnų.


Draudžiama naudoti:

• Įvairius prieparatus - esant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opai, sunkioms virškinimo trakto, kasos ligoms (turima omeny svogūną kaip vaistinę priemonę, o ne kaip prieskonis).

• Žalias svogūnas nevartotinas sergant sunkiomis inkstų ir kepenų ligomis, esant meteorizmui.

G a i r ė s » Svogūnas | Vaistažolės |
 

  Taisyti-papildyti

 Nepamirškite, kad BŪTINA atsižvelgti į savo ligas, tad NEPAMIRŠKITE pasitarti su savo gydytoju, prieš pasinaudojant svetainėje atrastais patarimais!



© 2oo8 Laima&LS | Apie svetainę | Versija mobiliems | Kontaktai | Atnaujinta: 2018-11-16