Esat.lt facebook'e



Paprastasis amalas :: Viscum album

Paprastasis amalas :: Viscum album

Paprastasis amalas (Viscum album) - tai vienas iš keisčiausių bei įdomiausių augalų, nes jis auga ne ant žemės, o ant medžių šakų. Nors įprastų šaknų jis neturi, tačiau sugeba įsiskverbti į medžio medieną, įsitvirtinti joje ir siurbti ne tik vandenį, bet ir mineralines medžiagas.

Amalo lapeliai visžaliai, ir tankūs ir ryškiai žali amalų rutuliai panašūs į didelius paukščių lizdus. Amalų patys lapeliai nėra tradiciškos žalios spalvos, o su gelsvu atspalviu, nedideli, pailgi, stori, tvarkingai išsidėstę vienas priešais kitą.

Amalas auga lėtai, gali užaugti iki 0,8-1 m skersmens, o išgyventi gali iki 70 metų, paprastai įsitaiso medžių viršūnėse.

Dažniausiai atrandamas ant minkštųjų lapuočių: tuopų, drebulių, klevų, liepų, obelų, gluosnių. Taip pat sutinkami ir ant kietesnę medieną turinčių medžių: beržų, šermukšnių, kriaušių ir kt. Labai retai – ant ąžuolų bei spygliuočių – pušų, eglių ar kėnių.


Šeima: magnolijainių (Magnoliopsida) augalų šeima. Pasaulyje auga apie šešiasdešimt amalų rūšių. Paplitę Afrikos tropinėse ir subtropinėse srityse. Eurazijos vid. klimato zonoje aptinkamos tik kelios rūšys. Lietuvoje auga viena rūšis, būtent paprastasis amalas (Viscum album).

   Liaudiški patarimai kaip gydytis paprastuoju amalu

Liaudiški pavadinimai: amalvas, amolas, druido žolė, javaras, jievaras, jovaras, invoras, įvoras, laumės šluota, ožkų žolė, perkūno šluota, prilypas, raganos šluota, samalas, samalvas, savarja, tirkšlis, tiršlys.


Žydi pavasarį gelsvais, smulkiais ir neišvaizdžiais žiedeliais. Baltos ir nedidelės uogos prinoksta rugsėjo mėn. ir tai vienos iš lipniausių uogų mūsų krašte. Uoga turi vieną gleivėtą labai lipnią sėklą, kurios nenuplauna nei stiprūs lietūs, nei sniegas, jei prilimpa prie medžio.

Yra laikoma, kad pagrindiniai amalų platintojai – strazdai, svirbeliai, sniegenos – jų sėklas pernešantys vis į naujus medžius.

Beje, amalas yra saugomas įstatymų – įtrauktas į „Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą”. Rinkti ir prekiauti galima tik turint Aplinkos ministerijos leidimą.


Vaistinė augalinė žaliava - vaistinei žaliavai pjaunamos jaunos šakelės su lapais nuo vėlyvo rudens per žiemą (iki kovo–balandžio mėn.). Jos smulkiai supjaustomos, pašalinami storesni sumedėję stiebai, džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, ant krosnies arba specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 C temperatūroje. Išdžiovinta žaliava yra specifinio, nemalonaus kvapo, kartoko skonio. Tinka vartoti tik 1 metus.

Mokslininkai mano, kad amalo gydomoji galia priklauso nuo to, ant kokio medžio jis auga.

• Didžiausią gydomąją galią turi ant pušų, vaismedžių, ypač – ant obelų, augantys amalai.
• Taip pat, itin vertinami amalai, augantys ant ąžuolų.


Cheminė sudėtis

Amalo žolėje yra amorfinės medžiagos viskotoksino, susidedančio iš aminorūgščių ir cukrų, lėktinų, viscerino, viskamino, viskolio, organinių rūgščių (pineno, koprino, linolio, oleanolio ir kt.), cholino, acetilcholino, tiramino, inozito, flavonoidų. Uogose yra alkaloidų, glikozido siringinino, riebalų, vitamino C, beta karoteno, kaučiuko, dervinių, tanidinių ir mineralinių medžiagų.


Liaudies medicinoje amalai vartojami jau nuo antikos laikų ir visada buvo laikomi universalia gydymo priemone.

• Nuo 1920 m. amalas pradėtas naudoti ir vėžiui gydyti - amalo terapija (injekcijos į poodį) kiekvienam pacientui parenkama individualiai, atsižvelgiant į ligos stadiją, ligonio būklę ir savijautą, ir gali trukti nuo kelių mėnesių arba netgi tęstis visą gyvenimą. Iš skirtingų amalo atmainų pagaminti preparatai tinka skirtingoms vėžio formos ir ligonio būklėms gydyti. Pvz., iš europinio kėnio pagaminti preparatai rekomenduojami vėlesnėse ligos stadijose, sergant galvos, kaklo navikais, plaučių ir prostatos vėžiu. Taip pat vaikams ir paaugliams, susilpnėjus bendrai savijautai, gydant chemoterapija, radioterapija, jei kartu su vėžiu diagnozuojamos ir autoimuninės ligos. Ant pušų augantys amalai labiau tinka odos ir gleivinių (melanoma, sarkoma), taip pat kraujodaros organų (limfoma) ir sėklidžių, krūties piktybiniams navikams gydyti. Iš obelų amalų pagaminti preparatai labiau tinka sergant krūtų, kiaušidžių ar gimdos vėžiu, taip pat žarnyno, skrandžio ar šlapimo pūslės vėžiu.

• Amalo žolės nuoviru arba amalo ir kitų vaistažolių mišinio nuoviru skalaujamos žaizdos, opos, dedami kompresai ant pūlinių, daromos vonelės nuo hemorojaus.

• Amalo nuoviro pavilgais gydomos odos ligos, išbėrimai, spuogai.


Iš amalų paruošti vaistiniai preparatai:

• plečia kraujagysles,
• ramina centrinę nervų sistemą,
• mažina kraujospūdį,
• gydo skydliaukės hiperfunkciją,
• gerina širdies darbą,
• skatina miegą,
• skatina šlapimo išsiskyrimą,
• stabdo kraujavimą,
• gydoma alterosklerozė.
• naudojami nuo epilepsijos, galvos svaigimo, isterijos, mėšlungių, spazmų.
• stabdo auglių vystymąsi,
• gydo onkologinius susirgimus (vėžį), piktybinius navikus,
• inkstų ligas,
• skrandžio, gimdos ir kitus kraujavimus,
• gydo hemorojų,
• varo kirmėles.
• didina organizmo atsparumą.

Kai kurie gydytojai mano, kad amalų preparatai geriausiai veikia ligonius pirmojoje hipertonijos stadijoje, o trečiojoje ypatingo pagerėjimo nepastebėta.


VARTOJIMAS

• Lapus reikia užpilti tik šaltu vandeniu, jų negalima nei kaitinti, nei virinti.
• Paprastųjų amalų ekstraktas geriamas po 30-40 lašų 3 kartus per dieną.
• Veiksmingiausia, kai amalo prieparatai patenka į organizmą parenteriniu keliu (injekuojant po oda).


LAIKYMAS

• Paprastojo amalo vandeninius preparatus reikia laikyti šaltoje vietoje (šaldytuve) ne ilgiau, kaip 2—3 paras.


Šalutinis poveikis

• Vienintelis amalo preparato šalutinis poveikis – po injekcijų pacientų kūno temperatūra pakyla net 2 laipsniais.

   ATSARGIAI

• Amalas (tiek lapai, tiek uogos) yra nuodingas augalas, todėl juo galima gydytis tik pasitarus su gydytoju.
• Ilgai vartojant jo preparatus, galima net apsinuodyti. Geriant juos svarbu neperdozuoti. Gerti ne ilgiau kaip 21 dieną, po to daryti 10 dienų pertrauką.

   Amalo preparatai nevartojami

• esant žemam kraujospūdžiui, astenijai,
• padidėjusiam jautrumui,
• ūminiams uždegiminiams procesams,
• esant aukštai temperatūrai,
• neštumo ir žindymo metu.


Užpilo ruošimas - 1 valg. šaukštas smulkintos amalų žolės užpilamas stikline verdančio vandens ir palaikoma 20 min, kad prisitrauktų, nukošiama. Geriama po pusę stiklinės 1 kartą per dieną prieš pusryčius.


Amalo arbata: 1 valgomąjį šaukštą žaliavos užplikykite stikline verdančio vandens, palikite 30 min., kad pritrauktų. Nukoškite ir gerkite po 0,5 stiklinės ryte ir vakare prieš valgį.


Panaudojimas buityje

• Seniau iš lipnaus uogų minkštimo gamindavo klijus graužikams, sodo kenkėjams ar smulkiems paukšteliams gaudyti.

• Dekoratyvias visžalio augalo šakeles galima naudoti kaip Advento ar Kalėdų dekoracijas. Tik reikėtų neužmiršti, kad augalas yra nuodingas.


SODININKAMS rekomenduojama

Augdami ant medžių, amalai alina juos. Žinoma laukiniams medžiams jie nėra tokie pavojingi. Tačiau jeigu amalai apniko sodo obelis ar kriaušes, juos būtinas pašalinti. Antraip medžiai pradės skursti ir neves vaisių.

Rekomenduotina, tik pastebėjus, jauną amalą pašalinti, išpjaunant kiek įmanoma giliau ir pjūvio vietą patepti tepalu.


Prietarai ir mitologija

Amalas dažnai vadinamas - meilės, ir sveikatos simboliu. Moksliniai straipsniai, kad amalas mažina kraujo spaudimą žmonėms, pasirodė jau 1906 m. Tiesa, ir pats žodis mistletoe – lietuviškai „amalai“ – reiškia „gydytojas“, o tradicija bučiuotis per šv. Kalėdas laikant amalo šakelę aprašyta dar vikingų mitologijoje.

Dar ir dabar tikima, ypač anglai tuo tiki, kad jeigu mylimieji nori, kad jų meilė tęstųsi amžinai, reikia po šiuo augalu pasibučiuoti. Amalą galima nukirsti tik su paauksuotu kardu ir jis negali nukristi ant žemės, kad neprarastų savo stebuklingų galių.

Mūsų protėviai amalo šakeles kabino ant sienų, tvirtindavo prie durų staktos, kad apsaugotų nuo piktųjų dvasių.

Ant ąžuolo augantys amalai ypač vertinti senovės Romoje ir keltiškųjų druidų. Pasak Plinijaus, juos pjaudavę auksiniais pjautuvais, vyniodavę į baltą audeklą ir atnašaudavę dievams kartu su aukojamu jaučiu.

Germanų mitologijoje amalo atžala per piktavalio ugnies dievo Loko klastą aklo dievo Hiodo rankoje tapo ietimi, nešančia mirtį. Ši ietis pražudė šviesos ir vegetacijos dievą Baldrą; tik po pasaulio pabaigos Baldras ir jo žudikas gali pradėti naują gyvenimą naujame rojuje Gimle. Šiame mite pats savaime amalas niekuo dėtas, tik dėl priešiškų burtų tampa žiaurios lemties įrankiu, kaip ir jo metikas, aklasis Baldro brolis.

G a i r ė s » Amalas | Vaistažolės |
 

  Taisyti-papildyti

 Nepamirškite, kad BŪTINA atsižvelgti į savo ligas, tad NEPAMIRŠKITE pasitarti su savo gydytoju, prieš pasinaudojant svetainėje atrastais patarimais!


Siūlom paskaityti!

A | B | Č | D | E | G | I | J | K | L | M | N | P | R | S | Š | T | U | V | Ž




Kada vaistažolių negalima vartoti?Kada vaistažolių negalima vartoti?

Žolelių ir vaisinės arbatosŽolelių ir vaisinės arbatos

Vaistažolės ir jų mišiniai voniaiVaistažolės ir jų mišiniai voniai

Kokių vaistažolių reikėtų NEnaudoti besilaukiant?Kokių vaistažolių reikėtų NEnaudoti besilaukiant?

Užpilų ir nuovirų gamybaUžpilų ir nuovirų gamyba




© 2oo8 Laima&LS | Apie svetainę | Versija mobiliems | Kontaktai | Atnaujinta:

2024-02-19