Migdomieji ir raminamieji vaistai - pati nemiga nėra liga. Greičiau ženklas, kad kažkas negerai. Tad svarbiausia pašalinti nemigos priežastį.

Galimos šios nemigos priežastys:

• skydliaukės sutrikimai;
• depresija;
• tam tikrų vaistų vartojimas;
• stimuliuojančios medžiagos, tokios kaip nikotinas ir kofeinas;
• stresas;
• aplinkos trukdžiai, pvz.: triukšmas, šviesa ar prastai vėdinamas miegamasis;
• įvairūs skausmai.

Dažniausiai miego sutrikimo problemas pavyksta išspręsti be vaistų. Tačiau tikroji nemiga, trunkanti ištisą parą, sukelia daug sunkumų, kuriems įveikti prireikia migdomųjų vaistų. Tiesa, juos patartina vartoti tik tuomet, kai dėl nemigos nebegalite normaliai gyventi ir dirbti dienomis.

Prieš vartodami raminamuosius vaistus pirmiausia irgi turite pabandyti kitais būdais pašalinti persitempimo, perdėtos baimės arba panikos priežastis. Raminamieji vaistai padeda ištverti trumpus paūmėjimus ir ilgus baimės periodus, be to, gelbėja, kai baimė yra neproporcingai didelė. Dauguma migdomųjų ir raminamųjų vaistų (anksiolitikų) yra benzodiazepinai, kurie pelnė šį pavadinimą dėl savo cheminės sudėties. Atskiri medikamentai skiriasi veikimo greičiu ir išlikimo organizme trukme.


Veikimas - benzodiazepinų veikimo mechanizmas nėra visiškai žinomas. Bet kuriuo atveju aišku viena – jie slopina smegenų aktyvumą, t.y. ramina, mažina baimės jausmą ir atpalaiduoja raumenis.

Kurie medikamentai veikia kaip migdomieji, o kurie yra būtent raminamieji? Tai priklauso nuo to, kaip greitai vaistai pradeda veikti ir kiek trunka jų poveikis.

Vieni žmonės negali užmigti, kiti pabunda viduryje nakties ir daugiau nebeužmiega. Pirmiesiems padeda migdomieji, kurie pradeda veikti greitai ir taip pat greitai pašalinami iš organizmo. Antriesiems reikia tokių migdomųjų, kurie pradeda veikti po kurio laiko, t.y. vėlai naktį. Apskritai migdomieji vaistai turi veikti ne ilgiau kaip aštuonias valandas. Ilgai veikiantys vaistai dažniau vartojami nuo nerimo ar baimės.

Abiejų rūšių vaistai sunkiu streso ir įtampos periodu gali pagelbėti laikinai atsipalaiduoti ir išvengti išsekimo. Atskirų vaistų veikimo trukmė skirtingiems pacientams yra nevienoda. Pagyvenusiems žmonėms vaistai iš organizmo išsiskiria lėčiau, taigi jie ilgiau lieka jame ir dozuojant vaistus reikia į tai atsižvelgti.

Dažnai benzodiazepinai derinami, pvz., migdomųjų geriama nakčiai, o raminamųjų – dieną, tačiau tai nepasiteisina. Jei parenkamas tinkamas medikamentas ir reikiama dozė, beveik visada pakanka jo vieno.

Zopiclonas („Imovane“, „Somnols“, „Zopiclon“), zolpidemas („Stilnox“, „Hypnogen“) ir zaleplonas („Sonata“) nepriklauso benzodiazepinų grupei, tačiau savo savybėmis yra į juos panašūs.

Benzodiazepinus galima suskirstyti į labai trumpai veikiančių (mažiau nei 4 valandas), trumpai veikiančių (nuo 4 iki 12 valandų), vidutiniškai ilgai veikiančių (nuo 12 iki 20 valandų) ir ilgai veikiančių (ilgiau nei 20 valandų) medikamentų grupes. (Vidutiniškai) ilgai veikiančių vaistų skiriama tik tuomet, jei raminantis ar slopinantis poveikis pageidautinas ir kitą dieną. Labai trumpai veikiantys migdomieji vaistai vidutiniam vartotojui nerekomenduojami. Jie veikia per trumpai, kad užtikrintų ramų miegą per visą naktį. Be to, antroje nakties pusėje jie gali sužadinti blogus sapnus ir sukelti nemigą. Jų skiriama tik ypatingais atvejais, pvz., lakūnams, kai jiems reikia trumpai numigti.


Gydymo trukmė - migdomuosius vaistus geriausia vartoti ne ilgiau kaip nuo dviejų dienų iki keturių savaičių. Vartodami juos ilgiau, rizikuojate tapti nuo jų priklausomi ir nebepajėgti be jų išsiversti.

Maksimalus rekomenduojamas benzodiazepinų, kaip raminamųjų vaistų, vartojimo laikas yra du mėnesiai. Nedidelė tikimybė, kad per šį laiką susiformuotų priklausomybė. Siekiant išvengti abstinencijos reiškinių ilgiau vartojant benzodiazepinus, jų dozė turi būti palaipsniui mažinama. Turėkite galvoje, kad jei benzodiazepinų skiriama ištisus mėnesius ar metus, tai reiškia, kad tikrosios nemigos ar nerimo priežasties taip ir nepavyko išaiškinti.

Vartojimo būdas - migdomuosius vaistus reikia gerti prieš pat einant miegoti, nes jie veikia labai greitai. Raminamieji preparatai, kurių poveikis ilgesnis, nes jie ne taip greitai pašalinami iš kraujo, paprastai turi būti geriami vieną ar du kartus per dieną. Tuomet jie veikia visą dieną. Trumpiau veikiančius medikamentus reikia gerti du ar tris kartus per dieną, tuomet jie irgi veikia visą dieną.


Šalutiniai poveikiai - atskirų medikamentų nepageidaujami poveikiai beveik nesiskiria. Visi migdomieji ir raminamieji vaistai slopina reakciją. Nors paprastai pačių pacientų tai ypatingai nevargina, jiems reikėtų atsargiau vairuoti automobilį, važiuoti dviračiu, dirbti su automatiniais įrengimais ir pan. Minėti vaistai sukelia mieguistumą. Pacientams sunkiau sekasi sukaupti dėmesį, sutrinka jų koordinacija, atsipalaiduoja raumenys, kartais gali sutrikti regėjimas. Šios problemos dar labiau sustiprėja nuo didelių dozių arba kai be minėtų medikamentų geriama ir kitų vaistų. Alkoholio vartojimas, kai be benzodiazepinų gydomasi ir antidepresantais ar antipsichoziniais vaistais, gali sustiprinti slopinantį benzodiazepinų poveikį.

Be to, jus gali varginti ir kiti nepageidaujami poveikiai: galvos ir raumenų skausmai, nuovargis, tuštumos pojūtis, „pagirių sindromas“ ką tik pabudus, galvos svaigimas, prislėgtumas, depresija, vangumas ir sumažėjęs seksualinis potraukis. Daugiau apie tai galite sužinoti iš atskirų medikamentų informacinių lapelių. Pagyvenusiems žmonėms nepageidaujami poveikiai pasireiškia dažniau ir būna stipresni nei jaunesniems. Nepageidaujamų poveikių tikimybė sumažės, jei pradėsite nuo nedidelės vaistų dozės ir palaipsniui ją didinsite per artimiausias 3-4 dienas. Nepaisant minėtų atsargumo priemonių, pasitaiko žmonių, kuriuos medikamentai taip „nuramina“, kad jie nebegali išlementi nė žodžio ir būti patys savimi. Tokiais atvejais geriau visiškai nutraukti vaistų vartojimą. Jūsų organizmas gali priprasti prie migdomųjų ir raminamųjų vaistų. Tai reiškia, kad kuo ilgiau vartosite medikamentą, tuo silpnesnis bus jo poveikis. Kitaip tariant, norėdami pasiekti tą patį efektą turėsite vartoti vis didesnę dozę.

Vartojant migdomuosius ir raminamuosius vaistus pripratimas paprastai nėra didelis; bent jau gerokai mažesnis nei, pvz., vartojant narkotikus. Priklausomybė gali būti psichinė (kai jums atrodo, kad be vaistų daugiau nebegalite) arba ?zinė (kai jūsų organizmas reikalauja medikamento ir jo negavus atsiranda abstinencijos reiškinių).


Abstinencijos reiškiniai visų pirma pasireiškia tiems pacientams, kurie vaistus vartoja kasdien ir ilgesnį laiką. Jų gali atsirasti jau po šešių vartojimo savaičių. Priklausomybė ir pripratimas dažniau išsivysto vartojant tuos vaistus, kurie veikia greitai bei trumpai.

Abstinencijos reiškiniai – tai baimė, galvos ir raumenų skausmas, prakaitavimas, pykinimas ir vėmimas, padidėjęs jautrumas šviesai, garsui ar prisilietimams. Palaipsniui mažinant vaistų dozę sumažėja ir abstinencijos reiškinių tikimybė.

Ypatingai nemaloni trumpai veikiančių benzodiazepinų (triazolamo, midazolamo, temazepamo ir oksazepamo) savybė yra ta, kad jie gali sukelti nemigą. Nutraukus vaistų vartojimą, neretai naktinis miegas iš pradžių akivaizdžiai sutrinka, bet po kelių dienų savaime pagerėja. Atsižvelgiant į tai vaistų vartojimą geriau nutraukti ne staiga, bet palaipsniui.


[Všį "Ženevos iniciatyva psichiatijoje"]