Medėjantis alavijas (alijošius; lot. Aloė arborescens Mill.) - tai lelijinių (Liliaceae) šeimos daugiametis, visuomet žaliuojantis, iki 4 m aukščio sukulentinis augalas. Šaknys kuokštinės, cilindrinės, pilkai oranžinės. Stiebas stačias, išsišakojantis.

Lapai pražanginiai, sultingi, mėsingi, apkabinantieji stiebą; jų viršutinė pusė įgaubta, apatinė — išgaubta, kraštai apaugę retais pjūkliškais spygliais. Žiedynas — tanki cilindrinė kekė, 20—40 cm ilgio, išaugęs ant ilgo tiesaus žiedkočio. Žiedai oranžiniai, iki 40 cm ilgio. Vaisius — bukais kraštais trikampė dėžutė. Sėklos pilkai juodos, netaisyklingai trikampės.

Šeima: Lelijiniai - Liliaceae Juss.

Liaudiški pavadinimai: alijošius, aliuosas, alvasas, elijošius, oželis, šimtametis.

Auga Pietų Afrikoje, Madagaskare. Tarybų Sąjungoje kultivuojamas Adžarijos autonominėje socialistinėje respublikoje pajūrinėje zonoje. Auginant atvirame grunte, žydi žiemos metu, o dengtame grunte žydi nereguliariai ir gana retai.

Lietuvoje dažnai auginamas kambariuose ir šiltnamiuose kaip vaistinis ir dekoratyvinis augalas.

Lapuose yra 1,66% aloeemodino, 0,08% antraglikozido, gleivių, gliukozės, monozės, urano rūgšties ir kitų mažai ištirtų medžiagų.

Vaistinei žaliavai tinka tik žali, sveiki, ne trumpesni kaip 15 cm ilgio lapai nuo žemutinės ir vidurinės stiebo dalies.

 Rekomenduojame skinti alijošius nuo ne jaunesnių nei 5 metų augalų. Prieš tai 10 dienų reikėtų alijošių nelaistyti, pjaustyti tik plastmasiniu peiliuku.

Nuskinti lapai nuplaunami šaltu vandeniu ir apdžiovinami.


Alavijo lapų gleivingos sultys (Succus Aloės) išdžiovintos iki kietumo vadinamos sabūru. Sabūras gaunamas iš kelių alavijo rūšių {Aloė capensis, A. curassavica, A. veia L., A. ferox Mill., A. succotiina Lam., A. striatula Haw.). Atspariausias šalčiui yra dryžuotasis alavijas, tačiau jo sultys iš lapų savaime neteka, o reikia jas išspausti mechaniniu būdu.

Šviežios augalų sultys pasižymi baktericidiniu veikimu. Jomis gydomos žaizdos, egzemos, nudegimai, nušalimai, sunkiai gyjančios opos. T.p. gydomas lėtinis gastritas, kai rūgštingumas yra sumažėjęs, sulėtėję žarnyno judesiai. Jos gerina apetitą, stiprina organizmo atsparumą ligoms.

Sulčių mišinys su medumi ar riebalais žadina apetitą, jis tinka plaučių tuberkuliozės ir kitų ligų atvejais.

Lapus laikant tamsoje 4—6° C temperatūroje, gaunamas plačiai medicinoje vartojamas biostimuliatorius (Extractum Aloės fluidum). Juo gydomos kai kurios akių, skrandžio, dvylikapirštės žarnos ligos, astma.

Sabūro ekstrakto mažos dozės žadina apetitą, gerina virškinimo trakto veiklą, o didelės — laisvina vidurius, skatina kraujo patekėjimą į pilvo ertmės organus. Dėl to jo negalima vartoti nėščioms moterims, kraujuojančioms iš gimdos, sergantiems hemorojumi, turintiems laisvus vidurius.

Alavijo skystuoju tepalu (Linimentum Aloės) gydomos kai kurios odos ligos.

Alavijo sirupas su geležimi gydo mažakraujystę. Jis geriamas po arbatinį šaukštelį užgeriant vandens.

Alavijo preparatai paleidžia vidurius, tačiau juos vartoti reikia atsargiai, nes didesnės dozės gali smarkiai sudirginti storąjį žarnyną ir sukelti jo uždegimą. Jie nevartotini norint staigiai išvalyti vidurius.

  Vartojant alavijo (alijošiaus) preparatus, priplūsta kraujo į mažojo dubens organus. Todėl jie nevartotini sergant kepenų ir tulžies pūslės ligoms, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimais, kraujuojant gimdai, sergant hemorojumi, cistitu, esant nėštumui.