Paprastasis erškėtis (lot. Rosa canina) - tai daugiametis krūmas, užaugantis iki 3 m aukščio. Šakos dygliuotos. Lapai plunksniškai suskaldyti, sudaryti iš 5-9 lapelių, kurie yra kiaušinio formos.

Dažnas visoje Lietuvoje, savaime auga pamiškėse, šlaituose, krūmuose, kaip dekoratyvinis augalas auginamas sodybose, parkuose, sodinamos gyvatvorės. Lietuvoje auga daugiau kaip 20 Rosa L. genties rūšių. Vaistinei žaliavai be paprastojo erškėčio dar svarbūs raukšlėtalapis (Rosa rugosa Thunb.) ir miškinis (Rosa cinnamomea L.) erškėčiai.


Šeima: Erškėtiniai - Rosaceae Juss.

Liaudiški pavadinimai: arškėtys, erškėčiakrūmis, erškėtys, erškėtrožė, erškožė, radasta, radastas, rožė, šunrožė, šipšingė, vilkbukis, vilkdagis.

Žydi dideliais baltais arba rožiniais žiedais birželio – liepos mėnesiais.


Vaistinė augalinė žaliava - Erškėčių netikri vaisiai (Rosae pseudo-fructus) renkami brendimo metu, bet kol dar nėra pilnai sunokę, suminkštėję. Erškėtuogės skinamos rankomis tiesiai nuo krūmų be žiedkočių. Prieš džiovinimą reikia pašalinti taurėlapius, didesnius vaisius perpjauti pusiau bei išvalyti sėklas. Džiovinama džiovykloje 80-90 C temperatūroje. Gerai išdžiovinti vaisiai spaudžiami rankoje lengvai lūžta.

Erškėtuogių sėklos (Rosae fructus) neišmetamos, jos taip pat vertinga vaistinė žaliava, iš kurios gaminamas erškėčio aliejus.

Erškėtuogių sėklos taip pat vertinga vaistinė žaliava, iš kurios gaminamas erškėčio aliejus.

Manoma, kad šis augalas, kuris yra auginamas jau daugiau nei 3000 metų, tikriausiai kilo iš mažosios Azijos. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai, persai erškėtrožę augino ne tik kaip dekoratyvinį augalą, tačiau plačiai naudojo kosmetikoje ir parfumerijoje.

Krikščionių legenda pasakoja, kad rojaus sode augo erškėtrožė be spyglių, kurie išaugo tik po nusidėjimo, kad primintų žmogaus nuodėmingą prigimtį.

Vaisiuose yra nepaprastai daug vitamino C – 2,4 % (daugiau nei serbentuose ar citrinoje), vitaminų P ir E, karotinoidų, flavonoidų, sacharidų, organinių rūgščių, iki 11 % pektinų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio druskos, geležis, manganas), vitaminų PP, B1 ir B2, K pėdsakai.

Vaisių sėklose yra apie 10 % riebalinio aliejaus, vitamino E, karotino, eterinio aliejaus pėdsakai.

• Vitaminas C dalyvauja oksidacijos-redukcijos reakcijose, stiprina imuninę sistemą. Liaudies medicinoje šis augalas vartojamas gripo ir peršalimo ligų profilaktikai ir gydymui;
• Karotinoidai tinka įvairių žaizdų, opų gydymui, gerina regeneracijos procesus, naudojamas ginekologijoje;
• Erškėčio vaisiai tinka turint šlapimo pūslės problemų. Jie skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, bet nedirgina inkstų. Uogos stabdo inkstų akmenų susidarymą ir vartojami akmenligės profilaktikai;
• Erškėčio šaknų vonios ruošiamos gydant reumatą;
• Erškėčio vaisiai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, todėl svarbūs aterosklerozės gydyme.


Pašalinis poveikis - duomenų nėra.


Draudžiama vartoti

• Nerekomenduojama vartoti erškėčių, kurie buvo užauginti naudojant pesticidus.


Vartojimas - Erškėčių aliejus - gaminamas iš erškėčio sėklų. Jame gausu nesočiųjų ir sočiųjų riebiųjų rūgščių, apie 0,3 % vitamino E ir karotinoidų. Efektyviai gydo žaizdas, pragulas, odos ligas.

Karotolinas - tai aliejinė erškėčių vaisių minkštimo ištrauka. Ja gydomi odos susirgimai, opos, atrofavusi gleivinė.

Cholosasas - paprastojo erškėčio vaisių ištrauka, pagaminta su cukraus sirupu. Skatina tulžies išsiskyrimą ir vartojama sergant cholecistitu, hepatitu.

Užpilo ruošimas ir vartojimas - 1 valg. šaukštas išdžiovintų susmulkintų erškėčių vaisių užpilamas stikline verdančio vandens ir palaikoma 10-12 val. Užpilas nukošiamas. Pasaldinus cukrumi ar medumi, geriama po stiklinę 2 kartus per dieną.