Paprastoji avietė (lot. Rubus idaeus) - tai daugiametis iki 2 m aukščio užaugantis krūmas su dvimečiais stiebais. Stiebas status, dygliuotas, apvalus. Lapeliai kiaušinio formos smailūs, dantytais kraštais. Apatinė jų pusė padengta plaukeliais, viršutinė – plika, tamsiai žalia.

Ant antramečių stiebų pražysta vidutinio dydžio purpuriniai, rožiniai arba balti žiedai. Vėliau užsimezga vaisiai. Tai tarpusavyje suaugę maži, sultingi kaulavaisiai, sudarantys uogų pavidalo vaisynus. Jie susitelkia ant iškilių arba plokščių žiedsosčių. Uogos raudonos, geltonos ir juodos su purpuriniu atspalviu. Po derėjimo antramečiai stiebai sudžiūsta. Lietuvos sodybose avietės auginamos nuo XVIII amžiaus.

 Daugiau - liaudiški receptai su paprastąja aviete

Auga drėgnesniuose miškuose, pamiškėse, paplitusi visoje Lietuvoje. Taip pat soduose auginamos kultūrinės aviečių veislės, tačiau vaistinei žaliavai geriau tinka laukinės. Kitos Lietuvoje augančios Rubus L. genties rūšys: kvapioji avietė (Rubus odoratus L.), šiaurinė avietė (Rubus articus L.), tekšė (Rubus chamaemorus L.), katuogė (Rubus saxatilis L.), gervuogė (Rubus caesius L.), lazdynlapė avietė (Rubus carylifolius Smith) ir kitos.

Šeima: Erškėtiniai - Rosaceae Juss.

Liaudiški pavadinimai: aviečiai, avienės, avietys.

Žydi birželio-liepos mėn.


Vaistinė augalinė žaliava – prinokę aviečių vaisiai (Rubi idaei fructus; ankstenis: Fructus Rubi idaei) renkami liepos-rugpjūčio mėn. Uogos skinamos be žiedsosčio ir taurelės. Pradžioje uogos gali būti apvytinamos saulėje, tada džiovinamos džiovykloje, paskleidus plonu sluoksniu, 50-60 C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava – pilkai raudonos spalvos, aromatingos, saldžiai rūgščios, nesulipusios uogos. Paprastoji avietė (lot. Rubus idaeus)


Aviečių lapai (Rubi idaei folium; ankstesnis: Folium Rubi idaei) skinami pasirinktinai, augalo neapnuoginant. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-45 C temperatūroje.


Aviečių uogose yra 9-10 % sacharidų (gliukozė, fruktozė, sacharozė), organinių rūgščių (citrinų, salicilo, skruzdžių rūgštys ir kt.), eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, mineralinių medžiagų, pektinų, ląstelienos, vitaminų C, PP, B1, B2, P, folio rūgšties, karotino, fitosterinų, flavonoidų. Lapuose kaupiamų veikliųjų medžiagų sudėtis panaši.

• Rauginės medžiagos suteikia sutraukiančių ir vidurius kietinančių savybių, todėl avietė vartojama viduriavimui ir dizenterijai gydyti.
• Vitaminai C, PP, B1, B2. Dėl gana didelės vitamino C koncentracijos, paprastoji avietė tinka peršalimo ligoms gydyti, sergant gripu, angina. Pasižymi priešuždegiminiu ir antibakteriniu poveikiu. Gerklės skalavimas mažina gerklės skausmą.
• Uogose esančios obuolių, citrinų ir kitos organinės rūgštys skatina virškinimą, naikina žalingus žarnyno ir skrandžio mikroorganizmus. Šios medžiagos padeda pašalinti iš organizmo sunkiųjų metalų druskas, radionuklidus, gydo aterosklerozę.
• Avietės skatina prakaitavimą, nes turtingos salicilo rūgšties.
• Aviečių preparatai jau nuo senų laikų buvo vartojami nėštumo metu, norint sustiprinti gimdos raumenis.
• Džiovinti vaisiai ir jauni lapeliai liaudies medicinoje vartojami kaip prakaitavimą skatinanti priemonė.


Pašalinis poveikis - duomenų nėra.


Draudžiama vartoti:

• Nerekomenduojama vartoti sergant podagra ar nefritu (inkstų uždegimu), nes uogos turi daug purino bazių.
• Nėštumo pradžioje.


Vartojimas - liaudies medicina avietės uogomis gydo mažakraujystę, aterosklerozę, hipertoniją, virškinamojo trakto ir odos (išbėrimai, spuogai, dermatitas) ligas.

Užpilo ruošimas ir vartojimas - 2 valg. šaukštai džiovintų aviečių uogų užpilami stikline verdančio vandens, palaikoma 15-20 min, kad prisitrauktų. Pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, per valandą išgeriamos 2-3 stiklinės tokio užpilo ir atsigulama į lovą.