Tas saldus malonumas kritikuoti :))) "Kritika - kaip vaistai, - rašė filosofas A. Schopenhaueris - jei dozė per didelė - nepasiekia tikslo, kuriam buvo naudoti".

Merginos vaikinus, vaikai tėvus, sutuoktiniai vienas kitą dažnai smerkia bei kritikuoja. Jei paklaustume, kodėl jie tai daro, atsakytų" " Kad paauklėtume, kad padėtume tobulėti, kad padarytume geresnius".

Įdomiausia, kad neretai patys tiki tuo, ką sako, ir netgi sugalvoja tokius keistus posakius kaip "geranoriška kritika" :))), ar "konstruktyvi kritika". Tačiau gana retai pabando suvokti, kokie yra tikrieji kritikos rezultatai bei motyvai.

Kritika - tai vertinimas. Ir kritikuojantysis visada būna "gėrio" ir "tiesos" pusėje. Smagu ten būti. Ypač jei "tiesos" siekimą palaiko ir kiti motyvai, pvz.: kritikuojame, nes norime "atsilyginti" už tai, kad mus kritikavo, nes pavydime, nes norime savo klaidas priskirti kitiems, atkreipti į save dėmesį, nes esame blogos nuotaikos ir pan.... Šį sarašą galėtume lengvai pratęsti, tačiau pagrindas yra bloga nuotaika ir nelabai sugyvenamas būdas. Visi supranta, kad to nederėtų demonstruoti. Bet taip nesinori valdytis, o kitų kritika tam suteikia puikią progą.

Kritikuojantysis nors ir gerai žino (nes ne kartą įsitikino), kad kritikuojami žmonės menkai keičiasi, o dėl kritikos barnių kyla tikrai daug, vis dėlto neatsisako šio būdo išlieti savo neigiamus jausmus.

Žmogus sugeba nesikeisti net tada, kai jau suprato, kad pasikeisti derėtų. Po kiek laiko "pamiršta" savo gerus ketinimus ir vėl grįžta prie netikusio bendravimo. Net supratęs kritikos žalą, paprastai sako: O ką man daryti?. Ir vėl imasi kritikuoti. Jiems praverstų įsivaizduoti, ką jaučia kritikuojamasis. Tam tereikia įsivaizduoti save kritikuojamojo vietoje ir paklausti: Ar man patiktų kritika? Kaip aš į ją reaguočiau? Sažiningas atsakymas veikiausiai būtų toks: supykčiau, susinervinčiau, pasistengčiau pastabas kuo greičiau pamiršti.

Taigi santykių su artimais žmonėmis tobulinimą labiau tiktų pradėti ne nuo jų kritikos, o nuo savęs analizavimo, pasvarstymų - kiek kartų vakar ir šiandien sakiau pastabas artimiesiems, kiek kartų juos kritikavau, kiek kartų girdėjau ir skaičiau kritiką, ar ji man patiko?.

Tokie pasvarstymai parengtų lyg ir lengvai, bet nenoriai vykdomai užduočiai. Prieš pradedant kritikuoti reikia atsakyti sau: Koks bus kritikos poveikis? Ką pasieksiu? O jei vis dėlto pavyko sugalvoti svarių argumentų itin pagrįstai kritikai, būtina tuoj pat prisiminti bent tris norimo kritikuoti žmogaus teigiamus bruožus. Po to jau galima pereiti prie pagyrimų. Jei tik proga, reikia girti tą, kurį norėta kritikuoti. Ar bent padėkoti. Vėlgi toks siūlymas gali atrodyti gana paprastas. Bet suskaičiavę, kiek progų pagirti artimuosius praleidome per praėjusį pusdienį, akivaizdžiai įsitikiname - galimybių bendravimą su jais padaryti malonesnį tikrai yra.

Šie tarsi parengiamieji darbai skirti bendravimo stiliaus su artimaisiais pakeitimui - atsisakymui kritikuoti. Norint, kad artimieji keistųsi, veiksmingiausia juos teigiamai motyvuoti (teigiamas motyvavimas mūsų gyvenime toks retas, kad net paprastesnio, šiltesnio žodžio jam apibudinti neturime)


Teigiamo motyvavimo pavyzdžiai:

• Darželinukui, kuris tris sagas užsisegė tinkamai - "esi labai sumanus, pamėgink ir ketvirtą užsisegti"

• Paaugliui, kuris puikiai valdosi, neerzina mokytojos - "pamėgink šiandien padaryti ką nors, kad tave mokykloje pagirtų"

• Vyrui, kuris visą savaitę neprisigėrė - "esi tvirtos valios, pamėgink ir šeštadienį nenusilakti"


Šie teigiamo motyvavimo pavyzdžiai lengvai pakartojami. Sunkesnis, bet veiksmingesnis būdas - iš viso neminėti trūkumų, o tik motyvuoti.

Teigiamam kitų motyvavimui mūsų vidinis "aš" neretai priešinasi. Jis nenori teigiamai vertinti mums neįtikusių. Todėl reikia tam vidiniam "aš" išaiškinti teigiamo motyvavimo privalumus. Iš jų bene didžiausias - galimybė dažniau prašyti ir gauti, ko norime.

Pavyzdžiui žmona skundžiasi, kad vyras jai abejingas, ir kritikuoja jį už tai, jog šis nevertina jos pastangų. Ir tik po to užuominomis pasako, kad norėtų sulaukti daugiau dėmesio. Ji ir į ją panašios mėgsta sakyti: Taip retai prašau, kad turite į tai atsižvelgti ir būtinai įvykdyti mano prašymą". Bet nepaklausia savęs: Kodėl retai prašau? Veikiausiai todėl, kad vienu metu kritikuoti ir prašyti yra keblu. O teigiamai motyvuoti ir prašyti - lengva.