Antibiotikai (gr. anti – prieš, biotikos – gyvybinis) – natūralios arba sintetinės medžiagos, naikinančios bakterijas arba slopinančios jų augimą ir dauginimąsi, naudojami kaip vaistų infekcinėms ligoms gydyti veikliosios medžiagos. Sintetiniai antibiotikai – natūralių antibiotikų sintetiniai analogai.

Paprastai antibiotikai vartojami tabletėmis, rimtesniais atvejais leidžiami intraveniškai. Kai kuriais atvejais vartojami tepami ar lašinami antibiotikai (pvz., akių lašai).

Pirmasis atrastas efektyvus antibiotikas – prancūzo medicinos studento Ernesto Diušeno 1896 m. atrastas penicilinas. Išradėjui po kelerių metų mirus, jo atradimas buvo ilgam pamirštas. Ir tik 1928 metais britų biologas ir farmakologas Aleksandras Fleminga pastebėjo Penicillium mikromicetų gaminamos medžiagos antibakterinį poveikį ir suprato šio poveikio svarbą medicinai. Antibakterinę medžiagą jis pavadino penicilinu ir 1929 m. m. publikavo jos aprašymą ir taip išgarsėjo kaip penicilino atradėjas.

Egzistuoja daugiau nei penkiolika skirtingų klasių antibiotikų ir jie skiriasi savo chemine struktūra ir poveikiu bakterijoms. Vienas antibiotikas gali kovoti tik su viena arba keletu bakterijų rūšių.

  Antibiotikai yra skiriami tiktai bakterinės kilmės infekcijoms gydyti.

Antibiotikai gali būti skirstomi pagal gydomąjį poveikį:
• Priešgrybeliniai,
• Antituberkulioziniai.

Pagal veikimo pobūdį:
• veikiantys bakteriostatiškai,
• veikiantys baktericidiškai.

Pagal antimikrobinio veikimo spektrą:
• riboto veikimo spektro antibiotikai,
• plataus veikimo spektro antibiotikai.