Plačialapis gyslotis (lot. Plantago major) - tai daugiametis žolinis augalas, užauganti iki 30 cm aukščio. Šakniastiebis trumpas, storas, su siūliškomis, kuokštinėmis šaknimis. Žiedstiebiai užsibaigia varputės pavidalo žiedynu. Lapai ilgakočiai, kiaušiniški, elipsės formos, lygiakraščiai su 3-9 gyslom. Augalas Lietuvoje labai paplitęs, auga pievose, miškuose.

Lietuvoje savaime auga 4 gysločių rūšys. Visos vartojamos medicinoje.

• Trumpakotis gyslotis. Gaidelis (Plantago media L.) – panašus į plačialapį gyslotį, tik lapai trumpakočiai arba visai bekočiai.
• Siauralapis gyslotis (Plantago lanceolata L.) – lapai siauri, lancetiški.
• Smiltyninis gyslotis (Plantago indica L.) – vienmetis žolinis augalas. Stiebas šakotas, lapai linijiški, žiedai apskritos varputės, susibūrusios į skėčio pavidalo žiedynus.
• Blusinis gyslotis (Plantago psylium L.) – labai panašus į smiltyninį gyslotį. Kultyvuojamas.


Šeima: Gyslotiniai - Plantaginaceae Juss.

Liaudiški pavadinimai: gyslalapis, gyslažolė, gysločia, gyslonas, kelio letena, kelio retiniai, kelretinis, rautžolė, traukažolė, trauklapis, traukutis, trūkžolė.

Žydi gegužės-rugsėjo mėn. Vaisius – dėžutė su 8 sėklomis.


Vaistinė augalinė žaliava – lapai (Plantaginis folium; ankstenis: Folium Plantaginis) renkami žydėjimo metu nuo plačialapio ir siauralapio gysločių. Džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-45 C temperatūroje.

Taip pat iš šviežių lapų gali būti spaudžiamos sultys (Succus Plantaginis). Išdžiovinti lapai susisukę į spiralę, skynimo vietoje matyti siūlų formos gyslelės, žalios spalvos, silpno kvapo, kartoko skonio.

Sėklos (Semina Plantaginis) renkamos nuo smiltyninio ir blusinio gysločių, kai paruduoja apatinė jų žiedynų dalis. Nupjautos varpos apdžiovinamos, sėklos nukuliamos ir išvalomos nuo priemaišų. Išdžiovintos sėklos būna ovalo formos, į vieną pusę išgaubtos, tamsiai rudos, bekvapės ir beskonės.

Lapuose yra iki 10 % rauginių medžiagų, 5 % gleivių, glikozido aukubino, saponinų, vitaminų C ir K, flavanoidų, fenolkarboninių rūgščių, fitoncidų, mikroelementų.
Sėklose yra 15 % riebalų, 10 % gleivių, saponinų, sacharidų.

• Lapai pasižymi priešuždegiminiu, bakteriocidiniu, žaizdas gydančiu, kraujavimą stabdančiu, spazmolitiniu poveikiu,
• sėklos – gleivinančiu, lengvai vidurius liuosuojančiu poveikiu.

• Gleivių randama iki 10%. Jos skystina bronchų sekretą ir lengvina jų pasišalinimą, todėl augalas vartojamas atsikosėjimui gerinti;
• Tyrimais įrodyta, kad alantoinas pasižymi ir priešuždegiminiu poveikiu, turi antibakterinį veikimą, todėl gerina žaizdų gijimą, vartojamos sergant bronchitu, skaudant gerklę, peršalus. Jis greitina žaizdų gijimą, skatina ląstelių atsinaujinimą, tinka nudegimams gydyti;
• Rauginės medžiagos pasižymi sutraukiančiu poveikiu, todėl tinka viduriavimui slopinti. Švarūs trauklapio lapai dedami ant kraujuojančios žaizdos, norint sustabdyti kraujavimą;
• Gaminamos sultys, kurios didina skrandžio sulčių rūgštingumą.


Pašalinis poveikis

• Ypač didelės dozės sulčių gali sukelti alergines reakcijas.


Draudžiama vartoti

• Esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui;
• Vartojant gysločio preparatus, reikia gerti daug vandens;
• Esant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei.


Vartojimas - sultys iš šviežių gysločio lapų turi būti išspaustos per 24 valandas. Gali būti ruošiamas tirpalas iš gysločio ekstrakto. Jis tirpinamas vandenyje - susidaro gleivingas skystis.

Užpilo gamyba: 2 arbatiniai šaukšteliai susmulkintų gysločio lapų užpilami stikline verdančio vandens. Po 10 minučių nukošiama. Rekomenduojama gerti po 1 valgomąjį šaukštą 2-3 kartus per dieną prieš valgį.