Vaistinis šalavijas (lot. Salvia officinalis) - tai daugiametis puskrūmis, užaugantis iki 60 cm aukščio. Stiebai statūs, šakoti, plaukuoti. Lapai pailgai kiaušiniški, kartais elipsiški, 8 cm ilgio buka viršūne, smulkiai dantytais kraštais. Žiedai mėlyni, kartais balti. Visas augalas padengtas plaukeliais. Savaime auga Viduržemio jūros baseino šalyse.

Lietuvoje savaime neauga. Auginamas kaip vaistinis ir prieskoninis augalas darželiuose, soduose. Mėgsta saulėtas vietas, sausas, priemolingas dirvas. Lietuvoje auga ir kelios kitos šalavijų rūšys: lipnusis šalavijas (Salvia glutinosa L.), geltonžiedis šalavijas (Salvia austriaca Jacq.), menturinis šalavijas (Salvia verticillata L.), raudonžiedis šalavijas (Salvia splendens Sellow), kvapusis šalavijas (Salvia sclarea L.), darželinis šalavijas (Salvia horminium L.), pievinis šalavijas (Salvia pratensis L.), miškinis šalavijas (Salvia silvestris L.).

Šeima: Notreliniai (Lūpažiedžiai) – Lamiaceae Lindl. (Labiatae Juss.).

Liaudiški pavadinimai: šalavija, salvija, salvijos, zalavija.

Žydi birželio-liepos mėnesį.


Vaistinė augalinė žaliava – Šalavijo lapai (Folia Salviae). Augalui pradėjus žydėti pjaunama antžeminė dalis - šalavijo žolė, kuri džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 35 C temperatūroje. Išdžiūvę lapai nukuliami, turi specifinį kvapą. Vaistinis šalavijas (lot. Salvia officinalis)

Šalavijas buvo pradėtas vartoti jau prieš 2000 metų. Jis buvo tinkamas tiek mėsos konservavimui, tiek beveik visų žinomų ligų gydymui nuo gyvatės įkandimo iki psichologinių problemų.

Lapuose yra iki 2,5 % eterinio aliejaus (cineolis, tujonas, tujolis, pinenas, salvenas, borneolis ir kt.), rauginių medžiagų, kartumynų, flavonoidų, vitaminų, organinių rūgščių, fitoncidų.

• Eterinis aliejus. Jo randama iki 2,5 %. Pagrindiniai eteriniai aliejai: monoterpenoidai, kamparas, cineolis. Eterinis aliejus vartojamas burnos ir gerklės uždegimams bei infekcijoms gydyti, tokioms kaip stomatitas, gingivitas, faringitas. Vartojami ledinukai su vitaminu C persišaldžius, kosint ir sergant bronchitu;
• Šalavijas turi savybę mažinti prakaitavimą. Jo efektyvumas siekia net 50%, todėl šis augalas įeina į dezodorantų sudėtį;
• Šalavijas turi gilias tradicijas virškinamojo trakto sutrikimų gydyme. Jis padeda atsipalaiduoti raumenų spazmams virškinamajame trakte, ir patvirtintos virškinimą gerinančios savybės;
• Vaistinis šalavijas slopina pieno liaukų veiklą, todėl gali būti vartojamas nutraukiant maitinimą krūtimi.


Pašalinis poveikis

• Eterinis aliejus yra nuodingas, nes jame yra tujono, kuris yra protoplazmos nuodas. Labai didelėmis dozėmis jis sukelia traukulius.


Draudžiama vartoti

• Vaistinis šalavijas gali stimuliuoti gimdos susitraukimus, todėl negalima vartoti nėštumo metu;
• Sergant epilepsija, cholecistitu, hipertonija.


Vartojimas - stipraus aromato ir aštraus skonio šalavijas puikus prieskonis ankštinių daržovių ir mėsos patiekalams.

Parduotuvėse galima nusipirkti lapų ekstrakto. Rekomenduojama išgerti po vieną arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną.

Arbata verdama iš 1-2 arbatinių šaukštelių džiovintų lapų vienam puodeliui verdančio vandens. Paliekama 10 min., tada nukošiama. Ja skalaujama burna arba geriama iki 3 puodelių per dieną virškinimui gerinti.

Užpilo ruošimas ir vartojimas - 1 valg. šaukštas smulkintų šalavijų lapų užpilamas stikline verdančio vandens, palaikoma 20 min, kad prisitrauktų, nukošiama. Geriama po pusę stiklinės 2 kartus per dieną.

Nuoviro ruošimas skalavimams, pavilgams - 2 valg. šaukštai smulkintų šalavijų lapų užpilami stikline vandens, ant lengvos ugnies 15 min paverdama, palaikoma 10 min, nukošiama. Jei reikia, nuoviras praskiedžiamas virintu vandeniu iki 200 ml. Nuoviru skalaujama burna, gerklė, dedami kompresai.