Vitaminų atsiradimas :: Kiek organizmui reikia vitaminų?





Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad maistas, kurio sudėtyje yra pakankamas kiekis baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vandens, visiškai patenkina organizmo poreikius.

1880 m. rusų mokslininkas N. Luninas eksperimentais įrodė, kad be angliavandenių, riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų ir vandens žmogaus organizmui yra reikalingos ir kitos labai svarbios,bet dar nežinomos medžiagos.

1897 m. olandų gydytojas Ch. Eikmanas (1858-1930), dirbdamas Indonezijoje, Javos salos kalėjimo ligoninėje, pastebėjo, kad kaliniai dažnai serga beri – beri liga (nervų uždegimu). Panašiai sirgo ir kalėjimo kieme poliruotais ryžiais lesinamos vištos. Atlikęs eksperimentus su vištomis (lesindamas jas nepoliruotais ryžiais), gydytojas C. Eikmanas nustatė, kad ryžių apvalkalėlyje yra kažkokia organizmui būtina maisto medžiaga, kurios negaunant susergama nervų uždegimu.

1912 m. lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk, 1884-1967) iš ryžių išskyrė kristalines medžiagas, išgydančias beri – beri ligą. Šias medžiagas jis pasiūlė pavadinti vitaminais (iš lotynų k. žodžio vita „gyvenimas”, o aminas, nes turi amino grupę), Nuo to laiko visos šios grupės medžiagos vadinamos vitaminais.

Pavadinimai vitaminams iš pradžių buvo suteikiami, atsižvelgiant į ligas, kurių simptomus jie panaikina (antirachito, antiskorbuto, antipelagros, antiberi - beri vitaminai). Tačiau tam tikros avitaminozės sukelia labai įvairius ir kintamus simptomų derinius. Teigiama, kad vitaminų žymėjimas raidėmis buvo pradėtas naudoti istorine jų atradimo tvarka A (pirmąjį kartą aprašytas 1913 m.), B (B1 - 1926 m.), C (1925 m.), D (1922 m.), E (1922 m.), H (1935 m.), K (1935 m.). Tačiau pirmiausiai vitaminu A buvo pavadintas antirachito vitaminas, kurį dabar vadiname vitaminu D. B grupės vitaminais buvo pavadinta vandenyje tirpių organinių maisto medžiagų frakcija.

Vitaminų atradimas – didelis XX a. laimėjimas, nes jis padėjo nustatyti tikrąsias daugelio ligų priežastis ir surasti priemones sėkmingai joms gydyti. Be baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vandens, žmogus su maistu turi gauti ir vitaminų.

Vitaminai – tai biologiniai reguliatoriai, kurių nedidelių kiekių reikia normaliai žmogaus gyvybinei veiklai. Jie yra svarbi, neturinti kalorijų maisto dalis, kuri turi būti gaunama su juo, nes daugelio vitaminų organizmas pats negali pasigaminti biosintezės būdu. Jie svarbūs pasisavinant kitas maisto medžiagas ir panaudojant jas energijai gauti bei kūno struktūrai formuoti. Dalyvaudami sudėtinguose medžiagų apykaitos procesuose, jie palaiko ar padeda palaikyti normalias organizmo funkcijas. Vitaminai taip pat yra antioksidantai, naikinantys oksidantus, kurie susidaro dėl jonizuojančios radiacijos, ozono, pesticidų, nitratų, rūkymo, psichologinio streso. Vitaminų žmogaus organizmui reikia labai nedaug, jų normos skaičiuojamos miligramais (mg).

Kai su maistu negaunama pakankamai vitaminų, išsivysto hipovitaminozė. Ji pasireiškia bendru organizmo negalavimu: greitai pavargstama, juntamas silpnumas, mažėja apetitas, žmogus tampa nervingas, susilpnėja jo atsparumas ligoms.

Ilgesnį laiką stingant tik kurio nors vieno vitamino, susergama jam būdinga avitaminozė.

Per didelis vitaminų kiekis sukelia hipervitaminozę. Ji pasitaiko perdozavus grynus vitaminus. Todėl juos reikia vartoti labai atsargiai, tiksliai laikantis nurodytų instrukcijose normų.


Kiek organizmui reikia vitaminų?

Tai priklauso nuo gyvenimo ir klimato sąlygų, mitybos pobūdžio, vitaminų reikšmės medžiagų apykaitai. Vitaminų poreikis padidėja sergant, dirbant sunkų fizinį darbą, šalto arba karšto klimato sąlygomis, smarkiai prakaituojant, dirbant su cheminėmis medžiagomis. Kartais vitaminų gali trūkti valgant ir vitaminingus maisto produktus, mat netinkamai paruoštuose ar netinkamai laikomuose produktuose vitaminai greit yra. Todėl daug žmonių vartoja vitaminu reguliariai, kaip maisto papildus. Tačiau prieš juos perkant, derėtų pasitarti su savo gydytoju. Jis rekomenduos jums reikalingiausius ir tinkamiausius vitaminus arba vitaminų, mineralų ir mikroelementų kompleksą.


Vitaminų cheminė sudėtis ir fiziologinis poveikis yra skirtingas. Jie skirstomi į dvi grupes:

• tirpstančius riebaluose (A, D, E, K)

• tirpstančius vandenyje (B grupės vitaminai, C, P, PP ir kt.).

Riebaluose tirpūs vitaminai kaupiasi organizme ir jų perteklius kaip ir trūkumas yra pavojingi.


B1 — Tiaminas - atrado Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk) 1912 metais.

B2 — Riboflavinas - atrado D. T. Smith ir E. G. Hendrick 1926 metais. Žinomas kaip Vitaminas G.

B3 — Niacinas - atrado Conrad Elvehjem 1937 metais. Žinomas kaip , Vitaminas P ar Vitaminas PP.

B5 — Pantoteno rūgštis - atrado Roger Williams 1933 metais.

B6 — Piridoksinas, Piridoksaminas, ar Piridoksalis - atrado Paul Gyorgy 1934 metais.

B7 — Biotinas - žinomas kaip Vitaminas H.

B9 — Folatai - atrado Lucy Wills 1933 metais. Žinomas kaip Folio rūgštis ar folacinas.

B12 — Kobalaminas - atrado Karl Folkers ir Alexander Todd 1948 metais. Vienintelis vandenyje tirpstantis vitaminas, kuris žmogaus organizme gali būti kaupiamas ilgą laiką.

C — Askorbo rūgštis - identifikavo James Lind 1747 metais. Atrado A. Hoist ir T. Froelich 1912 metais.

A — Retinolis - atrado Elmer V. McCollum ir M. Davis tarp 1912 ir 1914 metų. Ne vienas chemikalas, bet chemikalų grupė (Retinolis).

D — Kalciferolis - atrado Edward Mellanby 1922 metais.

E — Tokoferolis - atrado Herbert Evans ir Katherine Bishop 1922 metais.

K — Filochinonas - atrado Henrik Dam 1929 metais. Chemikalų grupė — Naftochinonai

G a i r ė s » Viskas apie vitaminus | Papildų naudojimo ypatumai | Vitaminai |